landsbergis
Lėlininkai ir jų pedagogai Panevėžyje.
Tokiu "teatrališku" pavadinimu pradedu sausio 31 - vasario 4 d. Panevėžio lėlių vežimo teatre, Kauno lėlių teatre bei "Nykštuke" rodytų Jaroslavlio valstybinio teatro instituto Lėlių teatro katedros aktorių ir režisierių (kurso vadovas - Stanislavas Železkinas) diplominių spektaklių apžvalgą. Priminsiu - šiame kurse lėlių teatro meno paslaptis neakivaizdžiai mėgino įminti lėlių teatruose dirbantys (arba kita veikla su lėlių teatru susiję) žmonės.

Pavadinimas "be kablelio" reiškia šių eilučių autoriaus tam tikrą neapsisprendimą matytų spektaklių atžvilgiu ir nenorą kategoriškai piršti vieną nuomonę (priešingybė - valstybinių egzaminų komisijos kai kurių narių patosas: "Čia - menas, čia - ne"...).

Mane labiau domino, kokios asmenybės ketina papildyti lėlių teatro režisūros gretas, tad sutelksiu dėmesį į režisierių darbus.

Vienas kliuvinių, kodėl sunku ką vienaprasmiškai teigti, - spektaklių autorystės klausimas. 2004-ųjų pavasarį vertinti Klaipėdos universiteto kai kurių diplomantų darbus buvo paprasčiau, nes, pasak Jūratės Januškevičiūtės parengtos studijų programos, lėlininkas - tai kūrėjas, kuris gali vienas (ar su bendraminčiais) kurti lėlių teatrą: rašyti scenarijus, režisuoti spektaklius, gaminti lėles ir dekoracijas... Natūralu, tokia kūrybos laisvė įpareigojo studentus siekti meistriškumo įvairiose srityse; kita vertus, geriau padėjo skleistis jų individualybėms. Be to, profesinis universalumas mūsų rinkos sąlygomis traktuotinas kaip vertybė. O kalbantis su Jaroslavlio valstybinio teatro instituto Lėlių teatro katedros vedėju prof. Viačeslavu Borisovu paaiškėjo, jog minėto instituto studijų programoje režisieriai nuo dailės reikalų yra atskirti (kada režisūros studentus supažindinti su scenografija, kursų vadovai sprendžia individualiai). Tad, žiūrint šio instituto absolventų spektaklius (kai kurie iš jų vaidinti su Rusijos ar net Moldovos dailininkų kurtomis lėlėmis), kartais būdavo neaišku, ką reikėtų sveikinti ar kam priekaištauti dėl nesėkmės: režisieriui ar dailininkui, studijų kolegoms ar kurso vadovui... Amatas amatu, tačiau tik individualus požiūris, drąsa ką nors padaryti savaip ir mokėjimas tai meno kalba argumentuoti išskiria kūrėją iš kitų tarpo ir suteikia šansų jam išlikti dinamiškoje meno rinkoje. Tokio kūrybos "chuliganizmo" daugumai režisierių pristigo.

Kristina Šimonytė-Christensen, kurdama kamerinį spektaklį "Coliukė" (pagal H.Ch. Anderseno pasakas), pasitelkė Vitalijaus Mazūro scenografiją ir lėles. Tad jos spektaklis suaugusiems buvo tarsi pažymėtas V.Mazūro teatro ženklu; vizualinės kultūros požiūriu neabejotinai šis vaidinimas išsiskyrė iš kitų.

Režisierė sugalvojo neįprastus personažus - valkatas nudriskusiomis drapanomis (Arūnas Pakulevičius, Rita Rimšienė), kurie basomis atsliūkina į smėlėtą aikštelę, randa ten Coliukės lėlę su Barbės galva ir pradeda vaidinti. Itin rimtai, ypač reikšmingai tardami tekstą. Spektaklis pasižymėjo savita niūroka atmosfera; humoro - nė trupučio. Gąsdinančią "apokaliptinę" nuotaiką finale sustiprino vienas aktorius, kai Coliukę suvisam "įkurdino" juodame valkatos bate... Vaidinimą lydėjo iš publicistinių įvairių TV laidų pažįstama "mistinė" emocionali muzika. (Beje, dauguma režisierių ne itin vykusiai spektakliuose naudojo muziką.) Kodėl spektakliui pasirinkti valkatų personažai, liko neaišku. Šis sumanymas intrigavo kaip galvosūkis, kuriam vis dėlto stigo pateisinimo.

Algimatas Galinis taip pat reikšmino savo spektaklio "Mėnulio princas" (pagal E.Mezginaitės eiliuotą pasaką) stilizuotus veikėjus, juos maskuodamas baltomis kaukėmis. Istorija tarsi paprasta: kaip karalaitę bloga fėja užmigdė, o karalaitis ją išvadavo iš kerų; tačiau įvairios "fėjos" su kaukėmis taip spektaklį suįmantrino, taip "įslaptino", kad nežinau, ar vaikams buvo aiški toji istorija... Be to, didžiojoje scenoje dailininko A.Volchovskio lėles galėjai įžiūrėti nebent su teatriniais žiūronais...

landsbergis
Vitalijaus Mazūro lėlė spektakliui "Coliukė"
Nuotraukos iš asmeninio V.Mazūro archyvo
Genovaitės Šaučiūnienės kameriniame spektaklyje "Vilkas ir Raudonkepuraitė" (dailininkas Vladimiras Kantoras) personažai traktuojami neįprastai: Vilkas primena geraširdį gyvenimo nuošalėje atsidūrusį varguolį, Raudonkepuraitė - koketę vilioklę, Senelė - drūtą nepėsčią moterėlę...

Kai tarp komisijos narių kitą dieną įsiplieskė ginčas dėl vulgarumo viename spektaklyje, prisiminėm tokią G.Šaučiūnienės spektaklio sceną: Raudonkepuraitė, gracingai lenkdamasi grybuko rauti, Vilkui "parodo" nėriniuotom kelnaitėm pridengtą užpakaliuką, o šis, drovėdamasis, neturi kur akių dėti... Išties tema "Kūniškumas ir lyčių stereotipai spektakliuose vaikams" verta šmaikščių tyrinėjimų, - sulauktume netikėtų rezultatų... Kalbant rimčiau, minėtas spektaklis veikiau priminė mokomosios užduoties - kaip vaidinti su nesudėtingomis marionetėmis, kaip jas reikiamai "išvedžioti" paviljono erdvėje - vykdymą be didesnių režisūrinių ambicijų...

Arūnui Pakulevičiui spektakliu "Čarlis šokoladiniame rojuje" (dailininkė - E. Nemanytė), kuriame vaidino jis ir R. Rimšienė, pavyko išjudinti vertinimo komisijos narių prigesusias emocijas: ginčų - ir ne vieną dieną - būta karštų! Kuo rimčiausiai it "senų gerų laikų" nostalgišką prisiminimą pradėjęs spektaklį, režisierius vėliau pasitelkė miuziklo elementus, burleską, bufonadą ir lėlių teatrą. Kitų vaidinimų kontekste minėtas muzikinis spektaklis atrodė kiek "chuliganiškas": aktoriai nebijojo klysti, šėliojo, šoko ir dainavo (su miniatiūriniais mikrofonais) it kokiame miuzikle. Vaikai mielai įsitraukė į teatrinį žaidimą, - ir tai, režisieriaus, prodiuserio bei tarptautinio festivalio "KukArt" direktoriaus Davydo Burmano nuomone, spektaklio privalumas. Tiesa, siužeto interpretacija nestokojo juodo humoro: mat aktyvūs smalsūs lėlių personažai-vaikai, sumanę pasmaližiauti šokolado ir sulaužę draudimą nekišti prie jo nagų, būdavo išradingai įvairiais būdais "numarinami", o toks mėmė blyškiaveidis tinginys kažkodėl buvo apdovanotas... visu šokolado fabriku!..

Žiūrėdami "Nykštuko" spektaklį "Pagrandukas", nežinojome, kad daugiau šio teatro spektaklių Kauno laisvalaikio centre "Senasis trestas" nematysime: centras keičia šeimininkus ir paskirtį. Taigi "Nykštukas" atsidūrė gatvėje - nepavydėtina privataus teatro dalia... Vertinimo komisijos narius žavėjo, kaip ikimokyklinio amžiaus žiūrovus pasitinka Jūratė ir Darius Armanavičiai, kaip vaikai paruošiami spektakliui: Jūratė, kad mažyliai nebijotų, kartu su jais žaidžia spektaklio pradžioje ir pabaigoje tokį ritualą - užpučia šviestuvus, plojimais stebuklingai (mažųjų požiūriu) atidengia (ar užskleidžia) paviljono uždangą. Žodžiu, teatro ir žiūrovų ryšys čia intymus, emocionalus, asmeniškas: kiekvienas vaikas matomas, po spektaklio artistai vaikams padeda apsirengti, mažyliai jiems pasakoja savo įspūdžius... Toks ryšys kituose vaikams vaidinančiuose teatruose labai retas.

Spektaklis "Pagrandukas" stiliaus ir žanro požiūriu labai būdingas D.Armanavičiui: žavus pirštininių lėlių atgaivinimas, charakteringų personažų linksmi nesutarimai (tarp gaidelio ir vištelės, tarp senelio ir senelės, tarkim), dainelės, netikėti fantazijos blyksniai (pavyzdžiui, pabaigoje Pagrandukas pasirodo su... trimitu). Tačiau sunku būtų atsakyti į klausimą, kuo šis spektaklis jo kūrėjams naujas. Ar kurso vadovui nemagėjo pamėginti Armanavičiams pasiūlyti kitokios kūrybinės krypties?..

Andrius Žiurauskas vertinimo komisijai pateikė dar 2000-ųjų pabaigoje Kauno valstybiniame lėlių teatre režisuotą spektaklį "Kai krenta žvaigždė" (pagal D.Čepauskaitės pjesę), ir ši detalė turbūt kai ką reiškia. O per teorinių darbų gynimą jis parodė videofilmą "Stasys Ratkevičius" (operatorius - Vaidas Makselis), kuriame naudota archyvinė medžiaga, interviu su pačiu Kauno lėlių teatro įkūrėju. Šis filmas galėtų būti videofilmų serijos, skirtos mūsų lėlių teatro istorijos ryškiausiems kūrėjams, pradžia. Žinoma, tolesniam darbui reiktų pasitelkti teatro istorikus, scenaristą.

1995-2000 metais teko nemažai daryti interviu su tuometiniais dramos režisūros debiutantais. Likimo ironija: daugelis jų šiandien dėl įvairių priežasčių spektaklių nebekuria... Taigi laikas - geriausias egzaminuotojas. Kai praeis kokie penkeri metai, paaiškės ir šio kurso indėlis į mūsų lėlių teatrą.